Santuoka

Daugiau apie šį sakramentą

Mielieji sutuoktiniai, santuoka yra Viešpaties „dovana“ ( plg. 1 Tim 4,4) tebūna ji gerbiama it nesuteptas santuokos patalas ( Žyd 13,4 ). Ta Dievo dovana apima lytiškumą: „ Nesitraukite vienas nuo kito“ ( 1 Kor 7,5 ).  Per Kristų santuoka ir šeima gauna malonę, būtiną Dievo meilei liudyti ir gyventi bendrystėje. Vatikano II susirinkimas  „Gaudium et spes“ pastoracinė konstitucija pabrėžė: „kaip ji yra  gyvenimo ir meilės bendruomenė „ (plg. 48) parodant, kad šeimos centre yra meilė <...>  kuri apima abipusį savęs dovanojimą.

Santuokos sakramentas yra dovana sutuoktiniams pašventinti ir išganyti, nes jų priklausomybė vienas nuo kito per sakramentinį ženklą perteikia realų paties Kristaus ryšio su Bažnyčia paveikslą. Savęs dovanojimas vienas kitam, neatsiejama nuo sakramentinės santuokos, šaknijasi krikšto malonėje. Vienas kitą priimdami ir lydimi Kristaus malonės, sutuoktiniai pažada visišką atsidavimą, ištikimybę ir atvirumą gyvybei.  Meilės vienybėje sutuoktiniai patiria tėvystės ir motinystės grožį. ( Šv. Tėvas Prančiškus  „Meilės džiaugsmas „   67-73)

Taigi. Santuoka, kurią vyras ir moteris sudaro antrai pusei tebegyvenant visam gyvenimui kaip bendrą sąjungą, skirta sutuoktinių gėriui ir vaikų gimdymui bei auklėjimui. Esminės santuokos savybės, kurios turi būti žinomos ir besąlygiškai priimtinos besituokiantiems krikščionims, — vienumas ir neišardomumas. Kitaip tariant santuoka sudaroma tik vieną kartą ir jokios žmogiškos jėgos negali būti išardyta. Santuokinį ryšį įtvirtino pats Dievas, tad sudaryta pakrikštytųjų santuoka niekada negali būti panaikinta: „Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Santuokoje vyras ir moteris yra lygiateisiai, vienas kitam atsidavę, tarnaujantys ir pasiryžę būti atviri gyvybės dovanai bei drauge auginti vaikus.

Santuoka nėra „daiktas“ ar „jėga“, nes iš tikrųjų pats Kristus „ ateina pas susituokusius krikščionis per santuokos sakramentą. Jis pasilieka su jais, duoda jiems jėgų imti savo kryžių ir sekti Juo, pakilti parpuolus, vienas kitam atleisti, nešioti vienas kito naštas ( Katalikų Bažnyčios katekizmas, 1642).